Jau kuris laikas neduoda ramybės klausimas, kodėl įdėjus tiek pastangų surasti kamuojančio skausmo priežastį, niekaip nesiseka surasti atsakymo. Atrodo, jau išnaršiau giliausius sielos kampelius ir pritaikiau eilę efektyvių metodų net ir labiausiai užsislapsčiusiems emociniams blokams pašalinti, bet skausmas nesiliauja. O ego karaliauja: “tau dar toli iki šviesos nešėjos, esi apgailėtinai silpna būtybė kovoti su savo trūkumais, tau niekados nepavyks to padaryti, visa tai netiesa…” Kaip sutramdyti tokius ego siautėjimus? Vėl tenka eilinį kartą keisti požiūrį į tai, į skausmą, į ligas, į kančią. Ir šiandien tarsi koks palengvėjimas…. Interneto platybėse surasti Rainer Maria Rilke žodžiai. Ir kas galėtų paneigti, kad Dievas stebi mūsų slapčiausias mintis ir surikiuoja aplinkybes taip, kad mūsų akys reikiamu momentu pažvelgtų į reikiamą vietą:

Pabandysiu išversti tiems, kurie neskaito angliškai (laisva interpretacija):

“Aš prašau tavęs turėti kantrybės viskam, kas dar neišspręsta tavo širdyje ir pabandyti pamilti pačius klausimus, tarsi jie būtų užrakinti kambariai ar knygos, parašytos užsienio kalba. Neieškok atsakymų, kurių tu šiuo metu negali gauti, kadangi tu nesugebėtum pagal juos gyventi, o tikslas yra gyventi viskuo. Gyvenk su klausimais dabar. Galbūt tuomet, vieną dieną tolimoje ateityje laipsniškai, tau to net nepastebint, atsakymas taps tavo gyvenimo dalimi…”

Ir dar viena nuostabi citata:

“Neturime pagrindo nepasitikėti savo pasauliu, nes jis nėra mums priešiškas. Jeigu jame yra siaubų, tai čia mūsų siaubai, jeigu jame yra bedugnių, tai tos bedugnės mums priklauso, jeigu tyko pavojai, tai turime mėginti juos mylėti. Ir jeigu kursime savo gyvenimą, remdamiesi principu, kad visada reikia laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie mums dabar dar atrodo labai svetimi, pasidarys mūsų tikriausiais ir ištikimiausiais bičiuliais. Kaip gi mes galime pamiršti senuosius mitus, esančius visų tautų pradžioje, - mitus apie slibinus, kurie lemiamą akimirką pavirsta princesėmis; galbūt visi mūsų gyvenimo slibinai yra princesės, tik ir laukiančios, kada mes vieną dieną pasirodysime esą gražūs ir drąsūs. Todėl nevalia <...> išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdesys, kokio dar niekada nebuvote regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankose; jis neleis Jums nukristi. <...> Kiekvienoje ligoje būna daugybė dienų, kai gydytojas nieko daugiau negali daryti ir turi tik laukti. Kaip tik taip dabar pirmiausia turite elgtis ir Jūs, būdamas pats savo gydytoju.” Raineris Marija Rilkė, „Laiškas jaunam poetui“

Taigi šiandien aš darau sąmoningą pasirinkimą: nuo šiol nebėgsiu nuo skausmo ir neieškosiu jo priežasties, bet tiesiog stengsiuosi, kad viskas, ką darau, atspindėtų mano širdyje esančią šviesą, ir vieną dieną tolimoje ateityje atsigręžusi atgal pamatysiu, jog atsakymai, kurių kadaise ieškojau, jau seniai įsipynę į mano gyvenimo kelią… To paties linkiu ir jums…

 

Rodyk draugams