Pirmasis įrašas buvo mano trumputis pasisveikinimas. Šiandien noriu papasakoti apie kelionę, kuri jau seniai prasidėjusi, tačiau tik paskutiniais metais įgavo didžiulį pagreitį. Tai kelionė į save, tai nubudimas iš gilaus tūkstantmečių miego ir suvokimas, jog manyje slypi Auksinis angelas, ir kad aš ir Jis esame viena. Tereikia atsigręžti į save, ir sekti savo širdies troškimus, kurie ir parodys tau kelią į Namus.

Šioje kelionėje kasdien patiriu daugybę mažų ir didelių stebuklų. Šis dienoraštis ir skirtas tam, kad pasidalinčiau šiais stebuklais su tais, kurie galbūt patiria kažką panašaus, tačiau dar nelabai supranta kas su jais vyksta. Bekeliaujant prisijungia vis daugiau ir daugiau žmonių, einančių kiekvienas savo, bet tuo pačiu ir bendru prabudimo keliu. Kviečiu prisijungti ir Tave ;)

O dabar noriu pasidalinti mažyčiu stebuklu, kuris sušildė ir pradžiugino mane tą dieną, kai pradėjau rašyti šį dienoraštį. Tai buvo tarsi pasveikinimas iš aukščiau su nauja pradžia, su nauja kryptimi. Tą vakarą netikėtai gavau didžiulį baltų rožių glėbį… Tos rožės mane užbūrė savo nenusakomu grožiu, tobulumu ir aš negalėjau neįamžinti jų tokio trapaus, bet tokio tobulo grožio…

Rodyk draugams